Atsargiai,
Vilnius
Apie žmogų mieste ir miestą žmoguje
Norėdami pradėti, turite atsidurti prie Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos vartų (Didžioji g. 4)
Jau esate ten?
Ką sako lankytojai?
Mūsų gidai:
Violeta
Violeta kilusi iš Anykščių, bet Vilniuje gyvena nuo studijų laikų. Baigusi aktorinio meistriškumo studijas, sako greitai pajutusi, kad teatras ne jai. Visada domėjosi istorija, tad Vilniaus universitete baigė istorijos studijas. Gide dirba jau 15 metų.
„Miesto gatvės - kaip teatro scena. Miestas pilnas netikėtumų ir dramų. Taip buvo anksčiau, taip yra ir dabar. Aš visada siekiu, kad po mano ekskursijų žmonės norėtų kuo daugiau būti mieste, patirti miestą.“
Ryszard
Ryszard atvyko į Vilnių iš Gdansko prieš 9 metus. Pagrindinis jo darbas - vertėjas, tačiau sako labai mylintis Vilnių ir gido darbą pasirinkęs, kad galėtų šią meilę išreikšti.
„Iš pradžių važinėjau į Vilnių darbo reikalais. Greitai supratau, kad tai geriausias miestas gyventi ir čia persikėliau. Taip, beje, galvoja ir nemažai mano draugų iš Lenkijos - jie sako, kad Vilnius turi kažką, ko neturi joks Lenkijos miestas, kad čia labai geras vibe'as.“
Alina
Alina gimė ir užaugo Vilniuje, jos seneliai iš tėvo pusės čia įsikūrė po Antrojo pasaulinio karo. Ji mėgsta pabrėžti, kad Vilnius nuo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikų buvo gausiai baltarusių apgyvendintas. Veda ekskursijas lietuvių, baltarusių, anglų kalbomis.
„Vilnius yra labai patogus miestas gyventi, bet ne toks patogus, kai reikia apie jį pasakoti. Dėl to man patinka ir jame gyventi, ir apie jį pasakoti.“
Freida
Freida nuolat migruoja tarp Vilniaus ir Izraelio, Vilniuje ypač mėgsta leisti vasaras, kai miestas žalias ir tuščias.
„Miestas nebebus toks, koks buvo, nes to, kas sunaikinta, nebeatkursi. Bet man ir mano kartai reikia toliau gyventi. Po visų tragedijų reikia toliau gyventi. Tik svarbu nepamiršti, o kad nepamirštum, reikia pasakoti.“
Hiro
Hiro į Vilnių atvyko prieš aštuonerius metus. Sako, kad Vilniuje jam patinka nesuvaldyti gamtos plotai (nors pripažįsta, kad jų vis mažėja) ir lėtas laikas. Gido darbas jam asocijuojasi su lėtu vaikščiojimu ir įsistebėjimu.
„Man patinka Vilnius, nes jis labai žalias ir labai magiškas. Kartais einant gatve atrodo, kad miestas mane stebi, bet tada apsidairau ir pamatau, kad stebi koks nors žmogus.“
Erich
Erich - pagal išsilavinimą sociologas, verslininkas ir meilės migrantas. Prieš persikeldamas Vilniuje, beveik 20 metų gyveno Berlyne.
„Vilnius - paslaptingas, žavus ir… lėtas, kartais man gal kiek per lėtas. Mėgstu atkreipti turistų dėmesį į Vokietijos indėlį į Vilniaus architektūrą ir apskritai, miesto ryšį su Vokietija.“
Apie kūrinį
Audiovizualinis potyris Vilniaus senamiestyje „Atsargiai, Vilnius“ – tai bendras Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus ir nepriklausomų teatro menininkų darbas apie žmogų mieste ir miestą žmoguje. Kūrybinis procesas prasidėjo nuo ilgo, kruopščiai sudaryto sąrašo istorijų apie Vilniaus senamiesčio gatves. Po datų, vardų ir įvykių aibe slėpėsi miesto sudėtingumas, prieštaros ir daugiabalsiškumas, kurio, akivaizdu, neįmanoma sutalpinti į vieną pasakojimą.
Todėl „Atsargiai, Vilnius“ atsigręžia į pačią kalbėjimo apie miestą praktiką – į gidus, turistų grupes ir pasakojimus, kurie nuolat kartojami; į santykį tarp istorijų ir istorijos. Vilniuje dirba tūkstančiai gidų ir kiekvienas apie miestą pasakoja savaip, tačiau tam tikri pasakojimai ilgainiui įsitvirtina kaip dominuojantys. Spektaklis žaismingai tyrinėja tokius pasakojimus: kaip jie formuoja miesto tapatybę, ką nutyli, ką išryškina, kaip konfliktuoja?
Kūrinys taip pat kelia klausimus apie mūsų žvilgsnį į miestą. Ar įmanoma į jį žiūrėti ne romantiškai? Kas jame romantizuojama? Ką mums apskritai reiškia miestas be pasakojimo? Galiausiai, kur iš tiesų slypi miesto genius loci – pačioje erdvėje ar miestą patiriančiojo vaizduotėje?
Svarbią vietą kūrinyje užima muziejų, archyvų, bibliotekų ir kitų kultūros institucijų audiovizualinė medžiaga, tampanti ne iliustracija, o aktyvia savarankiška pasakojimo dalimi. Kūrinį galima patirti asmeniniu telefonu per specialiai sukurtą tinklalapį, leidžiantį tiksliai priderinti pasakojimą prie žiūrovo buvimo vietos mieste.
Kūrybinė grupė
Pasakojimo autoriai:
Rimantas Ribačiauskas
Lina Laura Švedaitė
Kompozitorius:
Andrius Šiurys
Aktoriai:
Eliza Bondarenko (Freida)
Šarūnas Datenis (Erich)
Witold Leon Łowczyk (Ryszard)
Jekaterina Makarova (Alina)
Marija Petravičiūtė (Violeta)
Vainius Sodeika (Hiro)
Muzikos atlikėjai:
Julija Bagdonavičiūtė (fortepijonas)
Džiugas Daugirda (perkusijos)
Kristupas Gikas (bosinė fleita)
Gediminas Stepanavičius (kontrabosas, bosinė gitara)
Programuotojai:
Robertas Dumpis
Misha Rumbesht
Grafinio dizaino autoriai:
poraoro
Konsultantai:
Donatas Snarskis, Vytautas Starikovičius, Giedrė Mikulskaitė-Voronko
(Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
Kūrinyje panaudotos vertybės iš:
Albertinos muziejaus Vienoje
geoportal.lt (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, VšĮ Statybos sektoriaus vystymo agentūra)
Kauno miesto muziejaus
Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus
Kelmės krašto muziejaus
Kultūros paveldo departamento paveldosaugos bibliotekos
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto
Lietuvos centrinio valstybės archyvo
Lietuvos fotomenininkų sąjungos
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus
Lietuvos nacionalinio muziejaus
Lietuvos valstybės istorijos archyvo
Maironio lietuvių literatūros muziejaus
Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus
Neringos muziejų
Rokiškio krašto muziejaus
Šiaulių „Aušros“ muziejaus
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“
Utenos kraštotyros muziejaus
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus
Vilniaus miesto muziejaus
Vilniaus regioninio valstybės archyvo
Vilniaus universiteto bibliotekos
Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos
vilnius21.lt
Vytauto Didžiojo karo muziejaus
VšĮ Dr Jauniaus Gumbio Lietuvos meno fondo